Su Eginu Grajausku, grupės „Medinių tiltų smuikai“ balsu, kalbasi Gytis Ambrazevičius.  „Medinių tiltų smuikai“ gros kovo 21 - osios „Festivalis „Tai aš" pristato" koncerte. Muzikinis interviu fonas http://youtu.be/v-LU_cM1zXs

Labas Eginai, nieko nelaukdamas noriu tavęs tiesiai šviesiai paklausti, - kur buvai dingęs? Pamenu gūdžiais 2010 metais į tinklapį dpoezija.lt „tmjersey“ pseudonimu įkėlei dainą „Niekas nežino" (http://www.dpoezija.lt/daina/2579), kuri susilaukė didelio susidomėjimo ir šūsnio gerų atsiliepimų, o kas vyko po to? Ką veikei?
Labas Gyti. Greičiausiai studijavau magistrantūrą. Dar vedžiau po to. Pačiam niekur dingti nesinorėjo, tiesiog buvo laikas, kuomet norėjau įrašinėt. Tada įrašinėjau, atsikandau to, ir supratau kad reikia dar daug ko išmokti. Tada sėdėdavau ir grodavau tyliai, kada nieko nebūdavo namie. Kuomet supratau kad galima daryti kažką daugiau, pradėjau groti su draugais.
 
Ir tuomet atsirado grupė Medinių tiltų smukai? Tiesa, iš kur toks įdomus pavadinimas?
Greičiausiai. žmonės keitėsi, sudėtis keitėsi, kadangi grojimas atrodo daugiau laisvalaikio praleidimo būdas, nei noras koncertuoti ar kažkam rodytis. O pavadinimą susigalvojom. Nelabai pamenu kiek kas indėlio į galvojimo procesą įdėjo, tačiau tokio kaip pavadinimo reikėjo, turėjom kažkur groti. Nesakyčiau kad pavadinimas turi kažkokią prasmę. Tiesiog įdomių žodžių darinys, bet pagalvojus, gal muzika tuos žodžius įprasmina ir kiekvienam savaip tas pavadinimas tada kalba. Arba nekalba.
 
O grupėje dainas daugiausiai kuri tu? Kas tavo nuomone yra gera daina, iš ko ji turėtų susidėti?
Tekstai yra mano arba poetų, Radausko, Martinaičio. Pirminė idėja irgi mano, o paskui viskas susidėlioja. Niekada nenusistovi, keičiasi laikas nuo laiko. Kas yra gera daina, nenorėčiau atsakyti procentais, neva tiek jų - muzika, tiek - žodžiai. Gerai pagalvojus gerai dainai ar muzikai užtenka tikėjimo, ir viskas. Čia jau paskui galima kalbėti apie tikėjimą, bet čia asmenininis dalykas, kiekvienam savaip, man vienas Dievas, kitiems - kitas ar kiti. Ir dar kad bent vienas žmogus tikėtų tuo ką tu darai (atrodo, kažkas taip yra pasakęs, tik nepamenu kas). Tai galėtų būti kaip pamatas gerai muzikai. Nors patį „geros" dainos apibūdinimą galėtume išplėsti iki diplominio darbo dydžio.
 
Šitą klausimą uždaviau ne šiaip, nes kiek girdėjau tavo dainų, susidarė įspūdis kad tau tekstas yra svarbi dainos dalis, o tai jau beveik tiesus kelias į dainuojamąją poeziją. Ką manai apie šį žanrą? Kiek Medinių tiltų smuikuose yra dainuojamosios poezijos?
Greičiausiai laikyčiaus Domanto Razausko požiūrio į šį žanrą ir atsakysiu, kad nelabai galėčiau įvardinti kiek tiksliai mūsų muzikoje yra dainuojamosios poezijos. Nes nelabai galiu pats suprasti kas yra dainuojamoji poezija, man atrodo kad tai nelabai konkretus žanras, bent jau toks jis patapo šiais laikais. Maždaug kaip „indie", arba „alternative" žanrai. Nestatyčiau mūsų muzikos dainuojamosios poezijos lentynoje. Jei jau kalbėti apie mūsų žanrą, mano nuomone arčiausiai būtų psychodelic folk. Tačiau, jei kas nors norėtų mus priskirti dainuojamąjai poezijai - nepasiustume iš pykčio.
Kita vertus, muzikos statymas į tam tikrą žanrą apriboja. Nors ir galėtų pasirodyti kad prieštaraučiau sau, bet esu beveik įsitikinęs kad taip yra. Kurdami ir grodami mes negalvojame kaip čia atitikti tą psychodelic folk, arba dainuojamosios poezijos stilių, kur jau yra dpoezija, kur rokas, kur folkas. Tiesiog grojam ir viskas.

Na tikiuosi kad kaip pats sakai nepasiusi iš pykčio, bet aš Medinių tiltų smuikus vis dėl to priskirčiau dainuojamąjai poezijai, nors man taip pat nėra iki galo aišku kas tai yra. Gal tai yra ta ramybė, akustiniai instrumentai, didelė reikšmė tekstui? Juk kituose žanruose didesnis dėmesys kreipiamas į muziką, nuo klasikinės muzikos iki sunkaus metalo.
Taip, tiesa. Daug procentų, apie kuriuos sunku kalbėti muzikoje užima tekstas. Tačiau ar nėra taip, kad jei tekste nėra gylio, ar kažko, jei tekste iš viso nieko nėra (nors jei tekste nieko nėra tai galėtų būti ir Aidas Marčėnas, ir čia ne iš blogosios prasmės, bet tu turbūt supranti mane) tai muzika čia neturės ką veikti? Aišku jei nekalbėtume apie kraštutinumus muzikinėje kultūroje.
Dėl to ir teikiu pirmenybę tekstui. Visada pirmas yra tekstas. Pradžioje juk žodis buvo

Paminėjai Aidą Marčėną, turi porą dainų pagal Henriką Radauską, Marcelijų Martinaitį, taigi noriu paklausti, - kokią poeziją skaitai? Ko apskritai ieškai tiek savo, tiek kitų kūryboje?
Deja, nors gal ir visai ne deja, bet poezijos mažai skaitau. Esu kartkartėm atsivertęs šį, bei tą, bet tie puslapių atvertimai net neverti autorių minėti. Namie turiu kelias Radausko ir Martinaičio knygas, jas kartais ir paskaitinėju. Tas pačias, jau kelinti metai. Būna kartais prabyla kuris nors eilėraštis. Gal tiesiog labiau esu linkęs prie nerimuotosios literatūros, tie tekstai kurie išeina iš manęs, tai jau toks jų pavidalas. Dar Mindaugo Nastaravičiaus knygą skaičiau naująją. Pasirodė gera, tokia gera, kad net sukurti pagal jo tekstą dainą atrodo nelabai etiška. Toks nenoras sugadinti gerą tekstą. Galbūt toks ir yra geras tekstas? Kuriam jokios muzikos nereikia, gali skaityti ir skaityti. O gal čia tik man taip, nežinau.
Beje, Nastaravičiau knygą žmona padovanojo, gimimo dienos proga. Žmonių santykiai irgi įkvepia kurti

Galbūt. Kartais gana įdomiai atrodo, kaip vos gitarą nulaikantys atlikėjai visa gerkle traukia tą patį Marčėną ar Martinaitį, bet sugrįžkim prie tavo dainų. Pastebėjau kad jos ramios, netgi kaip Maironis rašė „graudžiai malonios", tad noriu paklausti, - ar toks pats esi ir gyvenime? Kiek dainose yra tavęs, kaip žmogaus? Minėtas poetas M. Nastaravičius kalbėdamas apie naująją knygą „Mo" kalbėjo apie tai, kad jo kūryboje kūrybos (kuomet vos ne ex nihilo sukuri kažką nauja) yra mažai, daugiau yra pasakojimai iš gyvenimo, į kuriuos žvelgiama poetiškai.
Gal būtent dėl to ta poezija ir yra savotiškai žavi, ne tokia transcendentiška. Daug, juokais ir ne juokais, yra kalbėta apie tai kiek reikia išgerti arba ką reikia rūkyti kad išeitų parašyti kažką „gero". Nereikia išeiti iš savęs, tapti tuo kuo nesi, kad galėtum kurti ar pamatyti kažką ko nėra ir tai per kūrybą atskleisti. Viskas yra čia, viskas yra tavo paties išgyventa, akimis matyta ir pirštais liesta. O poezija tiesiog tarnauja tau pačiam, kaip menas, kaip priemonė reflektuoti, dar kartą išgyventi „tai" greičiausiai pačiu sąmoningiausiu keliu iš visų esančių. O jei tavęs kas klauso, ar tave kas skaito, tebūnie tai pats sąmoningiausias ir tikraiusias kelias susitapatinti su „tuo" ir iš naujo atrasti save. Kalbant apie save, manau kad tai ką rašau labiau kalba apie tai koks nesu, tačiau kokiu norėčiau būti. Pavyzdžiui daina „Filosofui“. Lyg tai pro čia veržtųsi kažkoks noras nestovėti vietoje ir nuolatos būti kitokiu. Tačiau iš pagrindų tuo pačiu.

Ačiū tau už įdomų pokalbį, o pabaigoje norėčiau kad atsakytum į Oskaro Vaildo klausimyną.

Bandom?
Bandom
 
Spalva? Tamsi
Gėlė? Rožė banalu, kitų pavadinimų greit nesugalvoju
Medis? Klevas
Gamtos objektas? Kernavės piliakalniai
Metų laikas? Ruduo
Kvapas? Sloga
Brangakmenis? Kryžius
Vardai, vyriškas ir moteriškas? Ona ir Jonas
Dailininkai? Mano žmona paišo. tai turbūt ji.
Muzikantai? Justin Vernon. Matthew and the Atlas, Matt Corby
Poetai? Nastaravičius, Brazdžionis
Prozos autoriai? Dž. Šteinbekas
Romanų veikėjas? Toks iš pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų, po pasaulius skraidantis, su kardu rankoje, nes šaunamieji ginklai uždrausti. Vardo nepamenu, bet veikėjo vaizdas prieš akis stovi.
Kurioje epochoje rinktumeis gyventi? Devyniasdešimtieji - dutūkstantieji. nors tai ne epocha, bet maždaug tas laikas nuo gyvenimo ir mirties.
Kur norėtum gyventi? Nėra skirtumo. Kad tik labai šalta nebūtų
Didžiausias malonumas? Be klaidų ką nors sugrot.
Kokiu vyrišku bruožu labiausiai žaviesi? Kitas klausimas
Kokiu moterišku bruožu labiausiai žaviesi? Rūpestingumu
Kokio abiejų bruožo labiausiai neapkenti? Pažadų netesėjimu
Jei ne savimi, tai kuo būtum? Nėro konkretaus atsakymo turbūt, o savimi negalima?
Kas tau yra kančia? 5 minutės prieš koncertą ar kitą viešą pasirodymą, norėti miegoti, arba keltis labai anksti ir dar nepamiegojus.
Žaviausi pasaulio žodžiai? Niekada nelaikyk kito žmogaus vien tik priemone bet visada ir tikslu
O liūdniausi? Liūdniausia greičiausiai būtų tyla. bent jau dabar taip atrodo. Nors tyla ne visada blogai, bet kai dabar paklausei, atrodo kad liūdniausias žodis yra jokio žodžio.