Visuomet prieš bendraudama su atlikėju, jaučiu keistą jaudulį — o jeigu suprasiu jo mintis klaidingai? Ruošdamasi šiam pokalbiui jaudinausi dar labiau: žinojau, jog teks kalbėtis rusų kalba, kurią moku tik vidutiniškai, o ir muzikantas yra garsus Baltarusijos dainų autorius ir atlikėjas, grupės ,,Lombard“ lyderis ir įkūrėjas Mihail Tselkovik. Tačiau jau nuo pirmųjų susitikimo minučių supratau, jog pokalbis bus labai šiltas, įdomus ir išskirtinis.
                      Rudeniškame Vilniaus miesto fone, už lango siaučiant netikėtai užklupusiam darganotam orui, svečias iš kaimyninės šalies ir vienas tarptautinio bardų festivalio ,,Tai — aš“ dalyvių sutiko pasidalinti savo mintimis.
                       
Neseniai grojote Kupiškyje, Rygoje, Pasvalyje ir Gargžduose rengtuose festivalio ,,Tai —aš“ koncertuose. Kokie įspūdžiai?

Įspūdžiai puikūs! Mane visur vežė, rodė, kur gyvensiu, maitino; manimi rūpinosi, o aš — tik dainavau. Man didelį įspūdį paliko Lietuvos muzikantai. Jie scenoje jaučiasi laisvai. Pavyzdžiui, Kupiškyje ant scenos pasirodė jaunos merginos ir jos dainavo, elgėsi scenoje taip, kaip pas mus Baltarusijoje elgiasi seni scenos profesionalai: jos šypsojosi, bendravo su žiūrovais, diskutavo su jais. Mano šalyje atlikėjai kažko bijo, nepasitiki savimi, o juk žiūrovas iškar tai mato. Toks pasirodymas — nenatūralus.

Kuriame mieste publika Jus pasitiko šilčiausiai?

Net nežinau... Visur. Štai, Gargždų koncerte pirmoje eilėje sėdėjo moteris, kuriai buvo apie 80 metų. Ir įsivaizduokite, mes pradedame groti dainą ,,Minsko pavasaris“, o ji toje pirmoje eilėje pradeda šokti! Mūsų perkusininkas Vadimas žiūrėjo į ją su šypsena ir vėliau juokavo, kad mūsų dainos, turbūt, joje pažadino jaunystę. Apskritai, pusę mūsų pasirodymo žmonės plojo. Tai nuostabu. Aš dainavau ir bijojau pamiršti tekstą. Baltarusijoj to nėra. Visi ploja tik dainos pabaigoje, o Lietuvoje žiūrovai jaučiasi kaip vaikai: jeigu jiems patinka, jie tuoj pat tai ir rodo; jie laisvi. Man tai buvo nauja. Aš pirmą kartą grojau jūsų šalyje, atidariau savo sielą, o Lietuvos žmonės ten įėjo.

Tai kaip suprantu, norėsite dar kartą čia grįžti?..

Niekada nesakysiu, kad to nenoriu. Niekada neteigsiu, jog man nereikia aplodismentų. Jūsų žmonės, ta šokanti močiutė, jūsų muzikantai — viskas žavi ir suteikia noro dainuoti Lietuvoje. Ir jeigu tik mano dainų reikia jūsų žmonėms, jei jos suteikia jiems laimės, jie nuo jų nepavargsta, aš jiems įdomus, tai, kol gyvas būsiu, aš čia norėsiu sugrįžti, kad man ir jūsų žmonėms būtų gera.

Šią savaitę orai netikėtai atšalo. O kaip Jums, ar ne per šalta?

O čia atskira tema(juokiasi)... Kol važiavome į regionus, autobuse buvo labai šilta, bet tik jam sustojus ir atsidarius durims, papūsdavo toks vėjas! Ir viskas — aš susirgau...

Kiek laiko per dieną muzikuojate?

Tai geras klausimas. Kaip tau paaiškinti... Aš nesu nei darbininkas, nei vairuotojas, nei statybininkas ir gitaros į rankas galiu neimti net metus. Jeigu mano viduje tuščia, tai aš ir nerašau. Jeigu aš nematau akių, jei mano smegenys nedirba, man nereikia nei rašyti, nei galvoti apie muziką. Dabar aš turiu parašęs apie 200 kūrinių. Visus juos reikia įrašyti, todėl kasdien su grupe repetuojame. Labai svarbu, kad žiūrovai suprantų dainą taip, kaip aš, būtina, kad jiems ji būtų įdomi. Tai reikalauja daug pastangų, nes muzika yra frazė, kuri skirta perduoti emocijas kitiems.

O kas Jums yra muzika?

Aš įsitikinęs, kad muzika atsirado pati pirmoji, kai žmonės kažką rėkė, stukseno. Dabar aš taip pat susijęs su muzika, nesvarbu, kiek laiko praėjo, bet mano šaknys dar tuose amžiuose. Jeigu aš negročiau, mano kūnas bus tinkamas tik plytoms nešioti. Aš galėsiu kasti, remontuoti mašinas. Beje, kai man buvo 7 metai, mano tėvai leido man muzikuoti tik su sąlyga, kad aš užsiiminėsiu ir auto bei moto sportu. Tad ir dabar esu puikus šių sričių specialistas. Bet be muzikos manęs nėra. Tai tik kūnas. Aš nežinau, kaip kitaip atsakyti į šį klausimą.

Papasakokite apie įprastą savo grupės repeticiją.

Na tarkim, yra daina, kurią aš rašiau 4 metus. Jos yra daugybė versijų, užtektų dvidešimčiai albumų, bet man svarbu tiksliai perteikti savo mintis ir savijautą paprastiems klausytojams. Todėl su grupės vaikinais daug repetuojame. Vadimas (red. Vadim Prichodko) ir Jura (red. Jurijus Nechaj), jie dar tiek nepatyrę, kiek aš. Jie jauni, tad kaskart aš rodau jiems, kaip atlikti partijas. Jie iš to ,,auga“. Ir mūsų repeticijos — viena didelė mano diktatūra (juokiasi). Net jei leidžiu jiems paimprovizuoti, po to vistiek išpeikiu ir grįžtame prie mano parodyto atlikimo varianto. Aš noriu idealiai perteikti gerą muzikos skonį, o jis, mano supratimu, yra meilė publikai.

Kaip gimsta Jūsų dainos?

Panašiai kaip ir žmogus — netikėtai. Kartą važiavau troleibusu ir pamačiau merginą. Galbūt kitą dieną jos būčiau net nepastebėjęs, bet tuo momentu ji buvo labai graži. Ir kažkaip mintyse iškart suskambo melodija ir susikūrė žodžiai: ,, ji sėdi prie lango, o už lango prabėga miestas. Į jos rudenį atėjo pavasaris, išvaikė šalčius“. Nors jos ir nepažįstu, ta mergina man sukėlė emocijas. Tai pavyzdys, kad mano kūriniai atsiranda bet kur ir netikėtai. Aš labai stengiuosi, kad jos būtų aktualios ir klausytojams. Muzikoje galioja psichologija: mums nebeįdomu, tai, ką girdime antrą, trečią kartą, nebereaguojame į džiaugsmą, jausmus, norime kažko naujo. Aš asmeniškai irgi pripratau, jog egzistuoja meilė, neištikimybė, todėl noriu būti nustebintas garbe, tiesa. Tokių dalykų mūsų gyvenime lieka vis mažiau, o didelė dalis šiandien žmonėms rūpimų dalykų neverti būti apdainuojami.

Kokie Jūsų ateities planai?

Atvažiuoti į Lietuvą ir visus pakerėti! O jei rimtai, kai susitikome su kompozitoriumi A. Kulikausku, jam labai patiko mano kūryba, tad pasiūlė pasiimti muzikantus ir kartu sukurti programą, kurią galėtumėme parodyti visoje Europoje. Aš labai apsidžiaugiau, kad tokio lygio muzikantai siūlo man bendradarbiauti ir, jeigu viskas išeis, būtinai prisidėsiu prie tokio projekto.

Jeigu dabar reikėtų rinktis, kur ir ką groti, kas tai per vieta ir kokia daina tai būtų?

Svarbu, kad galėčiau žiūrėti į salės akis. Mano manymu, muzikantui scena yra tribūna, kur jis kalba. Aš nepaaiškinsiu dešimtmečiui berniukui apie Sokratą lygiai taip kaip nepaaiškinsiu močiutei apie roko kultūrą. Turiu žinoti savo auditoriją, todėl visada, kai išeinu į sceną, žiūriu, kas ten sėdi. Ten iškart matau akis. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Kiek gaila, kad mano muzika taip nepatinka baltarusiams, kaip jūsų šalies gyventojams. Kita vertus, gal aš savo šaly esu ne tiek reikalingas, kiek jums Lietuvoje... Jeigu čia jums patinku — čia ir grosiu. Žinoma, jei kviesit. Ir čia ne mano noras, tai yra klausytojų valia. Tik jie turi teisę rinktis, kas jiems patinka, o kas ne.


Bendrauti su atlikėju padėjo Inna Kuchis.

Gintarė Salatkaitė